69 Berlyno kino festivaliui pasibaigus


prologas

Pasibaigęs 69 – asis tarptautinis Berlyno kino festivalis, pagrindinėje konkursinėje programoje pristatė 17 filmų (vieno filmo peržiūra neįvyko), iš kurių 7 filmus sukūrė moterys režisierės. Prieš kelias savaites pasibaigusiame JAV nepriklausomų filmų festivalyje Sundace pagrindinis festivalio prizas pirmą kartą festivalio istorijoje atiteko juodaodei režisierei Chinonye Chukwo už filmą Malonė, (Clemency). Tame pačiame Sundance režisierė Alma Har’el atsiimdama specialųjį žiuri prizą ,,Už viziją ir meniškumą’’ filmui Honey Boy pasakė, kad: ,,ji didžiuojasi, kad festivalyje 44 procentai režisierių – moterys, ir jos yra čia, pasiruošusios, ir prašau, nereikia jų siųsti į baltųjų vyrų šešėlius…’’.

Dabartinėjė Lietuvos Respublikos Vyriausybėje nėra nei vienos ministrės moters. Lietuvos naujienų agentūrų fasadinėje ir etiketinėje skanduotėje pabrėžiamas pats faktas su palyginamąja verte. O tikrosios priežastinės istorijos lieka kažkur… Ir netgi išeina, jei ne moteris, tai galima ir be ministro.

Šiųmetinės Berlinarės kino festivalio, nuolat iškeliančio aktualias socialines, politines problemas, programoje ir Lietuvos lyderiaujančių naujienų portaluose skambėjusios temos: vaikų įvaikinimas, feminizmas, kunigų pedofilija, manjakai žudikai, homoseksualios poros, žiniasklaidos ir medijų informaciniai ir propagandiniai feikai, netgi pasirodo personažas rašytojas Georgas Orwelas ir minimas jo kūrinys ,,Gyvulių ūkis’’.

Tik kine bulvarinės antraštės tarsi išnyksta, potyris, priverčia pergalvoti apie giluminį, priežastinį žmogaus šauksmą susiformavusioje aplinkoje, kai pasirinkimo nėra, arba, kai krypties pasirinkimas yra kontrakto su sąžine ir morale sandoris. Ir nors šių metų Berlinarės daugumos pagrindinių filmų nugalėtojų siužetuose vyriškos istorijos, jose pavaizduotos benrdažmogiški motyvai atrasti, išsivaduoti, svajoti ir turėti.

 

pagrindiniai apdovanojimai

 

Auksinis lokys už geriausią filmąSinonimai (Synonymes, Synonyms), rež. Nadav Lapid

Daugiausiai festivalio komisijos simpatijų ir tarptautinių kritikų pagyrų (filmui skirtas ir FIPRESCI prizas) sulaukęs konkursinės programos filmas, kuriame komiškai originaliai pateikta šiais laikais atrodytų įprasta istorija apie jauno žmogaus tapatumo, adaptacijos vingius emigracijoje. Jaunas izraelietis (aktorius Tom Mercier) savo noru palieka gimtąją šalį, atsisako pilietybės, bando kalbėti tik prancūziškai ir išgyvena adaptacijos procesą Paryžiuje. Filmo siužetas jau sukėlė nemažą skandalą, ir tai kelia pamąstymus, kai jauni žmonės vis lengviau renkasi gyvenimą kitoje šalyje, bando sau prisitaikyti kosmopolitinį tapatumą, intensyviau reiškiasi ir radikalėjančios nacionalistinės idėjos.

 

 

,,Sinonimai’’, rež. Nadav Lapid © Guy Ferrandis SBS Films Sinonimai

 

 

Sidabrinis Lokys, festivalio didysis prizasDėl dievo malonės (Grâce à dieu, By the Grace of God) rež. Fransua Ozonas

Dažnas Kanų ir Berlyno kino festivalių dayvis Fransua Ozonas pagaliau išlipo iš nominantų kategorijos rato ir prancūzų režisierių galima sveikinti su vienu pagrindiniu tarptautinių festivalių prizu. Režisierius šį kartą atskleidžia ne moters, bet vyro psichologinį paveikslą tikrais faktais paremtame filme ,,Dėl dievo malonės’’ apie vyrų, patyrusių kunigo pefedofiliją Liono miesto katalikiškoje mokykloje, išgyvenimus. Pradžioje režisierius norėjo kurti dokumentinį filmą, bet tos temos atsisakė, kadangi nukentėję žmonės ir taip buvo pavargę nuo asmeninių skaudžių istorijų viešinimo. Vaidybinio filmo forma režisieriui leido išlaikyti ir tam tikrą distanciją tarp savęs ir realių savo gyvenimus išdrįsusių paviešinti žmonių. Kaip ir kiekviename savo filme Ozonas negailestingas visuomenėje egzistuojančiomis normoms ir dogmoms, šiuo atveju formuojamoms bažnytinių institucijų, aktyviai dalyvaujančių šeimyninių bendruomenių gyvenimuose. Filmo rodymą Prancūzijoje buvo bandoma sustabdyti, ,,ačiū dievui’’ (ir tokį filmo pavadinimo vertimą užtikau) ieškinys buvo atmestas.

,,Dėl dievo malonės’’, rež. Fransua Ozonas, © Jean-Claude Moireau

 

 

Sidabrinis lokys už geriausią režisūrą – Aš buvau namie, bet (Ich war zuhause, aber, I Was at Home, But), rež. Angela Schanelec

Vienos įdomiausių Berlyno kino mokyklą atstovaujančios režisierės Angela Schanelec, pirmą kartą dalyvaujančios tokio masto festivalyje, filmas apie tėvų ir vaikų santykius, uždraustas bendravimo zonas, vaidybos ir tikrumo peripetijas. Tai eksperimentės kino kalbos filmas, kuris buvo ir vienas iš pretendentų gauti pagrindinį prizą.

© Nachmittagfilm

,,Aš buvau namie, bet ‘’, rež. Angela Schanelec. © Nachmittagfilm

 

Sidabrinis lokys, Alfredo Bauerio prizas (už naujas perspektyvas kino mene) –Sistemos laužytoja, (Systemsprenger, System Crusher), rež. Nora Fingscheidt

,,Sistemos laužytoja’’ – filmas apie apie priverstinį vaikų įvaikinimą, kai nuo sunkaus būdo, į agresiją linkusios 9 metų mergaitės pavargsta ją įsivaikinusios šeimos, o vaiko troškimas tik vienas – būti su savo mama.

 

 

Sidabrinis lokys už geriausią scenarijų – Maurizio Braucci, Claudio Giovannesi, Roberto Saviano, Neapolio Piranijos, (La paranza dei bambini, Piranhas), rež. Claudio Giovannesi

Filmas ,,Neapolio piranijos’’ sukurtas pagal rašytojo Roberto Savino romaną, kurį matome ir apdovanotų scenarijaus autorių komandoje. Šio rašytojo kūryba rėmėsi ir režisierius Mateo Garone filme ,,Gomora’’, 2008. Berlinarėje įvyko ir rašytojo Roberto Savino tiesiogiai transliuota internete preskonferencija, kurioje rašytojas gan pesimistiškai kalbėjo apie vargingų Neapolio rajonų paauglių gyvenimą be jokių šviesesnių prošvaisčių.

 

 

Sidabrinis lokys už meninį indėlį operatoriui Rasmus Videbæk, Vogti arklius (Ut og stjæle hester, Out Stealing Horses), rež. Hans Petter Moland

Norvegų režisieriaus Hans Petter Moland filmas sukurtas pagal Pero Petterson betselerį išleistą ir Lietuvoje. Pagrindiniame vaidmenyje režisieriaus mėgstamas ir tarptautinę šlovę pelnęs aktorius Stellan Skarsgard. Režisierius ne naujokas Berlinarėje. Jo filmai dažniausiai dramos, bei populiarumo neprarandantys skandinaviški trileriai. Mėgstantiems skandinavišką kiną, norvegišką gamtą ir Pero Petersono literatūros gerbėjams filmas tikrai turėtų patikti.

 

Sidabrinis lokys už geriausią vyro vaidmenįWang Jingchun, Taip ilgai mano sūnau, (Di jiu tian chang, So Long, My Son), rež. Wang Xiaoshuai

 

Sidabrinis lokys už geriausią moters vaidmenįYong Mei, Taip ilgai mano sūnau, (Di jiu tian chang, So Long, My Son,) rež. Wang Xiaoshuai

 

 

laukti, pastebėti, likę be apdovanojimų

 

,,Dievas egzistuoja, ir jos vardas Petrunija“ , rež. Teona Strugar Mitevska 

Makedonijos režisierė Teona Strugar Mitevska filme ,,Dievas egzistuoja, ir jos vardas Petrunija“ („Gospod postoi, imeto i‘ e Petrunija’’, God Exists, Her Name Is Petrunija) toliau drąsiai kelia paviršiun etines, religines taisykles, absurdiškai manipuliuojančias žmogaus, bendruomenės gyvenimais. Šiame filme, kaip ir ankstesniuose, režisierė, remiasi jos dėmesį prikausčiusiais tikrais įvykiais. Filmas pasakoja apie šių laikų savotišką Žaną Dark, išdrįsusią mesti iššūkį vyraujačioms religinėms normoms ir dogmoms. Siužeto linija paprasta: miestelio kasmetinėse religinėse apeiginėse varžytuvėse netikėtai pirmą kartą laimėti pavyksta moteriai. Ir vėl netikėtai pačiai herojei jos istorija tampa feministiniu protestu už lygias teises.

Kaip ir visuose festivaliuose komisijos sprendimai kartais kelia klaustukų. Filmas, laikytas favoritu, liko neįvertintas Berlinarės festivalio komisijos. Jam atiteko tik Akumeninės bei Gildijos žiuri apdovanojimai.

,,Dievas egzistuoja, ir jos vardas Petrunija“, rež. Teona Strugar Mitevska, © sistersandbrothermitevski

 

,,Geltonoji pirštinė’’, rež. Fatih Akin 

Siautėjančio manjako tema naujame turkų kilmės vokiečių režisieriaus Fatih Akin filme ,,Geltonoji pirštinė’’, (,,Der Goldene Handschuh’’, ,,The Golden Glove’’) irgi paremta knyga, kurioje aprašomi 1970 m. įvykiai Hamburge. Ir tai ne detektyvas, ne drama, kurioje ankstesniųjų režisieriaus filmų nepritapėliai ir migruojantys herojai ieško savo identiteto ir tapatumo (Auksiniu lokiu įvertina ,,Galva į siena’’, 2004, ,,Iš kitos pusės’’, 2007). Ir ne koks klasikinis trileris, kuriame teisėtvarkos nebaudžiami lieka neonacistiniai nusikaltimai (,,Iš niekur’’, 2018). Naujasis režisieriaus filmas, kuris liko be apdovanojimų, gana radikali grimasų, miesto purvo tamsioji gyvenimo pusė su savo psichopatais, manjakais, kvapais ir prieskoniais, kaip pavargusios, suluošintos žmonijos paveikslas.

 

Kinijos režisierių filmai

Kinijai konkursinėjė programoje turėjo atstovauti trys kino meistrai, kurių pintinėse patys svarbiausi tarptautiniai kino apdovanojimai. Režisierius Quan’an Wan (Tujos santuoka, 2006) filme ,,Kiaušinis’’, ,,Öndög’’, veiksmas vyksta Kinijos srities vidinės Mongolijos dalyje stepėse, kurioje be filosofinės ,,vištos ir kiaušinio’’ metaforos, daug kinematografiškos erdvės, jumoro, organiško paprastumo ir modernėjančio pasaulio susidūrimo su izoliuotu gyvenimu stepių gamtos apsuptyje. Kad filmas liko be apdovanojimų, verta nuostabos.

 

,,Kiaušinis’’, rež. Quan’an Wan, © Wang Quan’an

 

 

Labai lauktas Kinijos režisieriaus Yimou Zhang (,,Raudonas žibintas’’, 1991, ,,Gyventi’’, 1994, ,,Kelias namo’’ 1999) grįžimas filmu ,,Viena sekundė’’ (,,Yi miao zhong’’) Berlinarėje visgi neįvyko. Šiuo filmu režisierius nuo komercinio didelio biudžeto filmų grįžta prie autorinio kino. Oficiali versija ta, kad nebuvo spėta išspręsti techninių klausimų. Neoficialiai versijai, kad Kinijos valdžios cenzūra filmo tiesiog nepraleido, trūko viešo patvirtinimo. Režisierius, išgarsėjęs filmais apie Kinijos žmonių išgyvenimus nuo miesto nutolusiose teritorijose, naujausiu savo filmu grįžta tarsi prie savo ištakų: gyvenimo autsaideriai, pavogta kino juosta, meilė kinui dižiosios Kinijos kultūros revoliucijos fone.

 

,,Žemė po mano kojomis’’, rež. Marie Kreutzer

Austrijos režisierės Marie Kreutzer filmas ,,Žemė po mano kojomis’’, (,,The Ground Beneath My Feet’’, ,,Der Boden unter den Füßen’’) apie karjeros moterį, kuriai pradeda kišti koją vyresnioji sesuo. Filmas sulaukė neblogų atsiliepimų ir pastebėjimų, kad tai pirmas programos filmas, kurtas ne festivaliui, o žiūrovams. Bet antrojo ,,Toni Erdmann’’(rež. Maren Ade, 2016) potyrio turbūt sunku būtų tikėtis. Filmą rodys artėjantis Kino pavasaris.

,,Ponas Džounsas’’, rež. Agnieška Holland

Lauktas ir naujas lenkų kino režisierės Agnieškos Holland filmas ,,Ponas Džounsas’’ (,,Mr. Jones’’) apie paslaptingomis aplinkybėmis žuvusį jauną Velso žurnalistą, kurio viena iš misijų buvo pranešti pasauliui apie sovietų vykdomą 1931 – 1932 metų holodomorą Ukrainoje. Filme drąsiam ir kilniam Gareth Jones priešpastatomas kitas britų kilmės žurnalistas Walter Duranty, Pulicerio premijos leureatas, ,,The New York Times’’ korespondentas, dirbęs tuometu TSRS ir savo pranešimais pasaulio spaudai neigęs holodomorą. Filme pasirodys ir rašytojas George Orwell (aktorius Joseph Daniel Turner Mawle), kurio knyga ,,Gyvulių ūkis’’ irgi paskatino jaunąjį žurnalistą iš arti pamatyti sovietinę utopiją. Spaudos konferencijoje Agnieška Holland, kaip visada drąsiai ir atvirai pabrėžė, kad: ,,Šiandieninių medijų skleidžiama melaginga informacija kaip niekad lengvai manipuliuoja žmonėmis. Ir tylėjimas apie svarbius įvykius, tiesos nesakymas, yra nuodai, anksčiau ar vėliau iššaukiantys žmonėse, tautose nepasitenkinimą ir priešpriešą.’’ Šį kartą drąsios režisierės sumanymas liko be apdovanojimų, ir daugumos kino kritikų nuomone, sumanymas liko iki galo neišpildytas, pritrūko filmui ir dokumentinės autentikos.

,,Ponas Džounsas’’, rež. Agnieška Holland, © Robert Palka / Film Produkcja

 

,,Eliza ir Marsela’’, rež. Isabel Coixet 

Konkurso programoje pristatytas ir vienintelis tarptautinės internetinių transliacijų paslaugų tiekėjo kompanijos Netflix finansuotas ispanų režisierės Isabel Coixet (,,Knygynas’’2017, ,,Mano gyvenimas be manęs’’2003), nespalvotas filmas ,,Eliza ir Marsela’’ (,,Elisa and Marcela’’). Režisierei sumanymui įgyvendinti prireikė 10 metų. Tai tikrais faktais paremta istorija apie dvi moteris, kurios 1901 metais ryžtasi pirmajai oficialiai homoseksualiai santuokai Ispanijoje. Filmas liko be apdovanojimų ir su nuomone, kad šį kartą reali istorija laimėjo prieš patį filmą.

 

Apžvelgti tik pagrindinės konkursinės programos filmai. Ir ne visada didelė privelegija dalyvauti konkursinėje programoje reiškia filmo sėkmę kitais atžvilgiais. Ne pagrindinėse programose dalyvaujantys filmai taipogi nusipelno atskiros apžvalgos ir labai dažnai juose būna vertesnių filmų nei pagrindinėje programoje.

Kol kas skelbiama, kad Lietuvos kino teatrų ekranuose bus galima išvysti penkis 69 Berlinarės filmus. Neblogai, tik tenka apgailestauti, kad tarp jų nėra bent jau dviejų filmų. Tai Auksinio lokio nugalėtojo rež. Nadav Lapid ,,Sinonimai’’, ir festivalio favoritu laikytu ir Teonos Strugar Mitevskos ,,Dievas egzistuoja, ir jos vardas Petrunija“.

,,Dievas egzistuoja, ir jos vardas Petrunija“, rež. Teona Strugar Mitevska, © sistersandbrothermitevski

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *