Sėkmės kostiumas


Įžvalgomis pasidalino Darina Detolli

 

Tipinis biuras. Įsijautę muzikuoja kompiuterių klaviatūrų pianistai, kvepia šviežia kava, bei aistringai įsitraukę į darbą akinių stiklais mirguliuoja ofiso karaliai. Blizga jų švarkų alkūnės, o nuo ilgaamžisko tarnavimo tikroji švarko spalva slepiasi truputėlį po kanteliu. Artėja svarbus susirinkimas ir visi turi būti pasitempę ir turi vilkėti savo sėkmės kostiumais.

 

Sėkmės kostiumas,  ko gero, neturi apibrėžimo, bet tikrai nėra naujadaras. Tai mitas, nematerialusis „ego“ antrininkas, kuris karts nuo karto sedėdamas Jums ant peties taisosi peteliškę. Neretai susiklosto įspūdis, kad tie, kurie prie atviro biuro lango gaudo pirmąsias snaiges, turi atskirą kambarį dalykinei aprangai. Negana to, visas aprangos kodas šviežutėlis, haute couture. Bet pastūmus stereotipus šalin, suprantame, kad viskas yra kur kas paprasčiau. „Sėkmės kostiumus“ įsigijame dėka išpardavimų, ar, nereikia slėpti—bet kuriuo metu, kai reikia dalyvauti atitinkamose ceremonijose. Ir tiek. Taigi, toks sėkmės amuletas lydi mus iki kol suplyšta arba, kol nebepadeda valykla. Čia pradeda kovoti dvi pagrindinės jėgos: viena teigia, kad dalykinė apranga—raktas į sėkmę, o kita—kovoja tiesiog už tvarkingą aprangą, nes tik ši gali nulemti laimingą pabaigą.

Kasdienybė nulemia mūsų asmenybę, ar vis dėlto asmenybė nulemia kasdienybės skonį? O gal visai kitaip viskas vyksta ir esame valdomi vidaus jėgų? Veikiausiai tai—Instinktas. Tas niekšas, slypintis kiekviename mūsų ir išlendantis, kai mažiausiai to tikimės ir visai nenorime. Kaip kokiame „blockbuster“ filme: Jis turi daug vardų… Instinktą galime pavadinti  įvairiai—įvardiname kaip asmenybę, vidinių bruožų visumą, kiti dar sako, kad tai žmogaus natūra. Kad ir kokie puikūs aktoriai bebūtume, mes negalime paslėpti savo tikrojo Aš, net po įmantriausiais apdarais. Tačiau, kad ir kaip mes nenorėtume, egzistuoja rėmai, į kuriuos daugumoje gyvenimo atvejų turime įtilpti—aprangos kodai, uniformos… Įprasta manyti, kad rėmai mus gniuždo, verčia bala žino kuo ir mes nieko negalime su tuo padaryti, nes galų gale—mums tas vaidmuo patinka. Bet vis tiek, anksčiau ar vėliau, parodome savo tikrąjį veidą, nes grįžtant prie instinktų, ne, tiksliau, jiems grįžtant prie mūsų—nuo savęs nepabėgsi. Jeigu kalbėtume apie sėkmę darbo sferoje kaip apie subjektą, veikiantį tiesiog mus iš vidaus ir klestėjimas priklausytų tik nuo jo, galima būtų drąsiai teigti, kad kelias į sėkmę—klausyti savęs, savo instinkto. Net jei tai reikštų laisvo stiliaus proveržiui esant rimtai situacijai.

Bet panašu, kad mus tenkina tie rėmai, kuriuos mums paruošė. Dabar bėgti nuo savęs yra ypatingai nepatogu, tiek vyrams, tiek moterims. Vyrai negali bėgti šio maratono, nes juos veržia kostiuminės kelnės, o švarkas neleidžia plasnojant rankomis priešintis vėjui. Moterys tiesiog negali bėgti—jų apvalumai apglėbti „pieštukinio“ sijono bei pėdos įspraustos į dešimties centimetrų aukštakulnius. Kaip sakoma, ideali apranga biurui, susitikimams, kavos pertraukėlėms. Kiekvieno vadovo svajonė—turėti štai tokius atsidavusius kolegas. O žiūrint stambesniu mastu—nepraktiška ir labai nuobodu. Daugumoje atvejų, kai darbuotojas pradeda dirbti įmonėje, nėra kažkokio taisyklių paketo, kaip reikia atrodyti. Bet tokios „nerašytos taisyklės“ ir yra pačios rimčiausios, nes jos neturi nei pradžios, nei galo. Dažnai, geriausia pagalba—patyrusių kolegų išmintis. Jums, kaip pionieriui, aktualu pasiklausyti patarimų, iki kokio lygio galite sau leisti save atskleisti kaip asmenybę būnant darbe, kad netapti dar viena biuro dvasios kopija. Bet ar suprantate, kas visus šiuos žmones tiesiogiai sieja tarpusavyje? Jie visi šventai tiki, kad visa tai—sėkmės kostiumas.

Matėte kaip vadovai ateina į darbą, į susirinkimus? Vadovai gali leisti sau atrodyti kaip įmanydami, nori—dalykiškai, nori—semi-formal,  nori—su džemperiu. Išvada tokia, kad sėkmės kostiumas yra tas kostiumas, kurį mes sau sukuriame, kurį nešame, bei kurį išnaudojame. Kol kas ne visur ir ne visada yra suprantama laisvo dalykinio stiliaus mada, bet šis supratimas plinta. Tačiau, jei vengti kostiumų ir kostiumėlių darbo ar kitais rimtais tikslais, kaip išreikšti savo rimtumą? Po galais, ar visada mūsų „Sėkmės kostiumas“ turi atrodyti itin dalykiškai?

Norisi tikėti, kad jei laisvas stilius darbe ir gyvenime suteikia didesnę progą atskleisti savo tikrąjį Aš bei savo talentą, toks užkrečiamas aprangos kodo perversmas taps patrauklia mados epidemija.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *