2018 metų kinas. Globaliai ir lokaliai. Kas įsiminė


Tendencijos, atradimai

 

Kadras iš filmo Parduotuvių vagys, rež. Hirokazu Koreeda

Įgaunančios pagreitį internetinės filmų žiūrėjimo platformos. Neišvengiamos Kanų ir Netflix sankirtos. Neadekvačiai pustuštės ir pilnos kino salės. Tendencingai mažai gerų filmų šeimoms ir paaugliams. Tokie kino žiūrėjimo tendencijų pastebėjimai.

O filmai? Jie vėl stebino… Daug ko nepavyko pamatyti.  Apie 2018 metų bene labiausiai  liaupsinamus filmus Roma (rež. Alfonso Cuarón) , Šaltasis karas (rež. Pawel Pawlikowski)  šį kartą nerašysiu, nes jų euforija nebuvo netikėta…  Tekstas apie tai, kas labiausiai stebino, įsiminė. Iš  to, ką pavyko pamatyti, žavėjo Azijos kinas, šviesos pliūpsnis iš Italijos. Buvo ir asmeninių labai ryškių, ne atskiro filmo, o režisierių atradimų. Labai skirtingos, bet savo filmų tematika vietomis sutapusios, argentiniečių režisierės Lucrecia Martel (naujausias filmas Zama minimas ir geriausių 2018 metų filmų dešimtukuose) ir lenkų režisierės Małgorzata Szumowska filmai (jos Veidą, 2017 irgi pavyko pamatyti tik šiais metais). Šių režisierių filmuose apstu religinių ir visuomenės stabų, štampų griovimo, šeimos moralės, rasinės diskriminacijos rėmų laužymo ir šaržo, jausmingumo, žmogiškumo. Labai linkėčiau sulaukti šių režisierių filmų retrospektyvų Lietuvoje.

Buvo šių metų kine ir atsako į politinius pabėgėlių, migracijos judėjimus, kurie uždėjo mumyse žmogiškumo neįgalumo antspaudus. Neužsimiršta pilni nervo neoniniai traukinių bėgiai vokiečių režisieriaus Christian Petzold filme Tranzitas (Transit, 2018). Japonų režisieriaus Hirokazu Koreeda filmas Parduotuvių vagys (Shoplifters, 2018) be pretenzijų sistemai, bet per žmogiškumo prizmę, priminė apie egzistuojančius gyvenimus, kurių niekas nepastebi, kurių nėra medijose, apie kuriuos niekas nekalba. Užribis, užmiestis, deep forest ar big city lights… Nesvarbu kur tu, svarbu, ar tu sugebi duoti, ar bemoki dalintis.

Filmai

Ramiai sėdintis dramblys (An Elephant Sitting Still, org. Da xiang xi di er zuo), rež. Hu Bo, 2018

Kinų režisieriaus Hu Bo filmas Ramiai sėdintis dramblys, kurio negali pamiršti dėl patirto pojūčio, kad niekas nesikeičia ir visur bus tas pats, tik gali pabandyti išmokti nereaguoti ir toliau gyventi… Nesulaukęs pirmo savo pilno metro filmo peržiūros 2018 metų Berlinarėje 28 metų režisierius Hu Bo atėmė sau gyvybę. Tai savotiškai turbūt irgi kažkiek prisidėjo prie filmo su budizmo filosofijos impulsu aurinės traukos.. Hu Bo rašė ir apsakymus, scenarijus. Jo tekstų galima rasti internete.

Egoizmas, tuštuma, nihilizmas, iš visuomeninės plotmės nusileidęs giliai į šeimą… Beveik keturių valandų filmo trukmė paneria į personažų minčių ir žingsnių kelionę iš nepakeliamos kasdienybės į vietovę, kur neva didelis dramblys, nekeisdamas savo vietos, sėdi į nieką nereaguodamas. Veikėjai, savo išgyvenimais ir potyriais atsidūrę autsaiderių klasėje, savo vidiniu nesusitaikymu, veržimosi į kažkokį teisingesnį pasaulį, tampa savotiškais herojais… Žinodami, kad jokio kito pasaulio neegzistuoja, ir, visur vistiek bus tas pats, jie pasirenka kelionę. Su kažkokiu nepalaužiamu bibliniu Jobo tikėjimu, primenantys Andrejaus Tarkovskio Stalkerio herojus, ieškančius prasmės slaptų norų išsipildyme, paskutinio Sergejaus Balabanovo filmo Ir aš noriu personažus, keliaujančius į Laimės varpinę.

Čia kamera juda ne taip arti personažo peties, kaip tai daro vengrų režisieriaus Wlaslo Nemec filmuose operatorius Mátyás Erdély. Ir žiūrovas negirdi herojaus kvėpavimo, ir nėra įtraukiamas, kad savo kailiu pajustų nežmogišką įtampą (Sauliaus sūnus, 2015) ar maištaujančių įvykių atmosferą (Saulėlydis, 2018). Čia kamera jaukinasi, stebi, perduoda tą, blankių spalvų fone herojų sukimosi aplink savo ašį maksimum kelių metrų areale inerciją… Personažų eilinės vienos dienos kronika tampa asmenine emocine iškrova… Visą filmą kamera sekusi herojus, pabaigoje nutolsta. Filmas baigiasi nutolusiu spalviniu kontrastiniu kadru. Naktyje autobuso lempų šviesos apšviesti herojai ramiai, be įtampos spardo kamuoliuką, girdisi dramblio bliovimas. Gyvenimas tęsiasi.

Degantis (Burning, org. Beoning), rež. Lee Chang-dong, 2018

Kanuose filmui atiteko tik FIPRESI (tarptautinės kino kritikų federacijos) adovanojimas. Nors dauguma kino platformų įrašė jį į įsimintiniausių 2018 metais pasirodžiusių filmų penketukus ir dešimtukus.

Pietų Korėjos režisieriaus Lee Chang-dong pagal Haruki Murakami novelę pastatytas filmas trileris su kauke, kurią visą filmą norisi nuplėšti. Pasakojimas apie jaunus žmones, kurie atstovauja skirtingus socialinius sluoksnius, tarsi atskiras suskaldytas gyvenimo teritorijas. Ir ne visada lengva tiksliai įvardinti, kas juos jungia ir traukia. Draugystė, meilė, aistra, psichopatiniai pomėgiai ir ritualai, įgaunanti pagreitį virpanti būsena. Atsiranda ir dingsta žmogus, sotaus gyvenimo ir valdingumo kaina, deginantis prisilietimas prie kitokios išgyvenimo filosofijos, palaipsniui tirštėjanti atmosfera, gimdanti juntamą virpulį, kurio aplitudė didėja deginanti pagrindinį herojų (iš koto verčiantis aktoriaus Ah-in Yoo darbas).

Negali nesigrožėti kadru, (kuris nuo pagyrų tikrai turėtų tapti chrestomatiniu), kai švelnių spalvų fone, skambant Miles Davis muzikai, apsvaigę pagrindiniai veikėjai namo terasoje ties Šiaurės Korėjos riba aidint propagandiniams šūkiams, kiekvienas išgyvena savo asmeninį santykį vieno su kitu ir su juos supančiu pasauliu.

Degantis, rež. Lee Chang-dong

Laimingasis Ladzaras (Happy as Lazzaro, org. Lazzaro felice), rež. Alice Rohrwacher, 2018

2018 Kanuose po filmo peržiūros pilnutėlė salė ilgai plojo, ir filmas buvo vienas iš pretendentų gauti Auksinės palmės šakelę. Klaipėdos Kultūros fabriko kino salėje filmas rodytas vos keliems žiūrovams. Nors prieškalėdinis laikotarpis galėjo būti toks tinkamas šiam filmui. Tuo metu rinkodariniai projektai liaupsino kitus kūrinius. ArleKinas Kufa pristatydamas filmą pasitenkino skurdžia informacija internete.

Kaip ir kiekvienu savo filmu italų režisierė stebina netikėtu poetinės atmosferos kūrimu. Čia nebėra ankstesniuose jos filmuose lėtu ritmu pulsuojančio vaikystės ir pauglystės nerimo. Naujausiame jos filme Laimingasis Ladzaras daug šviesos, atviro akių žvilgsnio, naivumo… Tai tokia moderni pasaka žmonių socialinės santvarkos demaskavimo, tarpusavio eksploatacijos laiko tekmės plotmėje… Politinis niuansas iškelia žmogiškumo, paprasto gerumo, nekaltumo, atgimimo stoką ir netgi nereikalingumą visuomenėje. Atrodo, kad tik maža grupelė žmonių, gyvenimo autsaiderių, kuriems negaila atiduoti už paskutines santaupas pirktų prabangių pyragėlių, turi galimybę atpažinti šventąjį ir patirti nors akimirkai paprastąjį stebuklą

Šunų sala, (Isle of Dogs), rež. Wes Anderson, 2018

Apie šį filmą jau rašėme skrybėlėje: http://skrybele.lt/gyvenimo-budo-zurnalas/kinas/sunu-sala/.

Metų įvykis toks ir local, ir global. Nes jo premjera Lietuvoje įvyko būtent Klaipėdoje, BLON animacijos ir video žaidimų festivalyje. Ir tai filmas, į kurį tėvai su vaikais eina pasišokinėdami, su nuojauta, kad visiems bus ką veikti. Ir nuojauta neapgauna.

Lokaliai. Klaipėda

Tarptautinis trumpametražių filmų festivalis GoDebut 2018 Klaipėdoje. Neabejotinai kino metų įvykis Klaipėdoje. Keleto dienų kino šventė, terpė jauniems kūrėjams parodyti savo debiutinius darbus, su tendencija augti ir plėstis, formuojanti kino žiūrėjimo tradicijas. Apie festivalio atgarsius:

http://skrybele.lt/gyvenimo-budo-zurnalas/kinas/godebut-2018-atgarsiai/ .

Jean-Luc Godard filmų retrospektyva Klaipėdoje

Klaipėdos Kino klubo 8 ½ veikla pati savaime jau yra įvykis, besitęsiantis keletą metų. Prie klubo vairo tie patys žmonės, kurie kelis metus iš eilės organizuoja GoDebut kino festivalį. Peržiūrėti Jean-Luc Godard filmus plačiajame ekrane, tai ne tik nepabostantis nuotykis, tai  tarsi tam tikrų kino istorijos fragmentų, taškų susidėliojimas… Gaila nebuvo naujausių Godardo filmų, bet jie gal ir per daug ,,gurmaniški“ tiek savo trukme, tiek turiniu… Užtat filmų peržiūrose buvo žiūrovų, kurie pirmą kartą susipažino su Godardo kūryba… Ir tai džiugina.

Vaikai ir paaugliai. Ką žiūrėjo jie

Pakalbinau ir keletą vaikų. Kokie filmai jiems įsiminė šiais metais, nebūtinai matyti kino salėse… Atsakymai lakoniški, tiesūs ir informatyvūs. Tie vaikai:). Skliausteliuose patikslinau informaciją apie filmą.

Joris, 14 metų (šiuo metu gyvenantis Australijoje, grįžęs atostogoms į Lietuvą):

Django Unchained, (rež. Quentin Tarantino, 2012). Patiko dialogai, įtampa, aktoriai. Dar patiko The Hot Summer Nights (rež. Elijah Bynum, 2017). Dėl geros muzikos, patiko herojaus keitimasis.

Karolina, 14 metų (klaipėdietė):

Labai patiko filmas Šunų sala, kuris apie meilę gyvūnams, ekologines problemas… Lady Bird (rež. Greta Gerwig, 2017), nes apie jaunimą taip tikrai:). Bohemian Rhapsody (rež. Bryan Singer, 2018), nes apie Queen. Tarp pilkų debesų (rež. Marius A.Markevičius, 2018) , nes apie Lietuvą. Ir labai laukiu Eight Grade (rež. Bo Burnham, 2018), nes apie merginą, kuri mokosi 8 klasėje, kaip ir aš.

Teresė, 11 metų (klaipėdietė):

Man įsiminė filmai Grinčas, Bohemian Rhapsody, Tarp pilkų debesų. Tačiau labiausiai patiko filmas Šunų sala, labai įdomus ir pamokantis, su gražia animacija. Dar patiko, kad nebuvo dubliuotas, o tik su lietuviškais titrais, nes tada galima pajausti iš balso daugiau emocijų, net jei ir nesupranti anglų kalbos ir nespėji perskaityti titrų:).

 

O kas Jums įsiminė 2018? Koks filmas, kino įvykis? Globaliai ir lokaliai.:)

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *