Ispanijos kino klasikos vakaras – „Palesink varną”


Jau šiandien, gegužės 29 d, 18 val., Kultūros fabriko kino salėje Kino klubas ,,8 ½’’ kviečia klaipėdiečius į išsiilgtą kino klasikos vakarą. Šio trečiadienio peržiūroje – Ispanijos kino klasiką atstovaujantis vieno garsiausių ispanų režisieriaus Carlos Saura filmas „Palesink varną” („Cría cuervos’’, 1975, Ispanija, 107 min., ispanų kalba, lietuvių kalbos subtitrai). Scenarijų filmui kūrė pats režisierius Carlos Saura. Pagrindiniuose vaidmenyse nepamirštamos Anna Torrent ir Geraldine Chaplin. Filmas įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų, 1976 metais apdovanotas Kanų kino festivalio didžiuoju prizu.

 

rež. Carlos Saura „Palesink varną” („Cría cuervos’’, 1975), foto: imdb.com

rež. Carlos Saura „Palesink varną” („Cría cuervos’’, 1975), foto: imdb.com

 

Filme – pasiturinčios šeimos drama Ispanijos diktatoriaus Franko režimo išvakarėse. ,,Palesink, prisijaukink varną, ir ji tau iškapos akis’’, – sako ispanų patarlė. Režisierius filmo pavadinimui pasirinko tik pirmąją patarlės dalį… Suaugusių pasaulį stebi ,,plačiai atmerktos’’ vaiko akys. Vaikystė ispanų kino klasikos režisieriaus Carlos Sauros filme nėra nekalta ir nesutepta, nes vaikui nuo mažens atviras žiaurus, pilnas išdavysčių, skausmo suaugusiųjų pasaulis, slogi totalitarinio režimo atmosfera, persmelkianti žmonių gyvenimus. Antrąją patarlės dalį interpretuoja patirtų išgyvenimų, potyrių toksiškos dozės padariniai; vaiko susikurtas pasaulis, visą likusį gyvenimą persekiojantys prisiminimai. Prieš žiūrovą atsiveria sodrus, sukrečiantis vaiko pasaulis, bandantis atsikratyti skaudžiais išgyvenimais ir praradimais, išsilaisvinti iš suaugusiųjų įtakos, išsivaduoti iš gąsdinančių baimių. Vaikiškame pasaulyje nėra aiškios ribos tarp gyvenimo ir mirties, fantazijos ir realaus gyvenimo. Filme persipina praeities, dabarties vaizdai, į žiūrovą tiesiai žiūrinčios vaiko, suaugusio žmogaus akys, pasakojančios savo išgyventas istorijas. Režisieriaus alegorinė Ezopo kalba (filmas kurtas politinės diktatūros laikais) šeimos dramos žanro rėmuose atveria ir istorinius Ispanijos laikmečio sopulius.

Pagrindinė filmo herojė Ana – miela, skvarbaus ir nepamirštamo akių žvilgsnio. Bet, kai ji kalba apie mirtį beveik nesiskiria nuo režisierės Kiros Muratovos filmo ,,Trys istorijos’’ (1996), trečiosios dalies ,,Mergaitė ir mirtis’’ herojės. Abiejuose filmuose mergaitėms mirtys yra įprasti, tarsi iš pasakų žiaurumo atėję, mirties – išėjimo – išsilaisvinimo elementai jų susikurtame pasaulyje, kur fantazija ir realybė susipynusios kartu.

Ištuštėjusiame baseine, tarp suregzto būsto elementų žaidžianti ,,namus’’ herojė su lėle atrodo lyg įstrigusi slogiam amžinos praeities koliaže. Vaikiško pasaulio vienatvė, susikurta išgyvenimo filosofija, mažo žmogaus pasaulio pažeidžiamumas ir trapumas kabina jautriai ir kartu kuria šilumos, rūpesčio, globos, taip reikalingos vaikystėje, iliuziją. Filmas ne vieną iš žiūrovų gražins į vaikystėje išgyventus pirmuosius baimės, išgąsčio, nežinomybės jausmo išgyvenimus; suaugusiųjų pasaulio mėgdžiojimo ir ,,namų’’ žaidimus, primins dar vis niūniuojamą vaikystės melodiją.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *