Pamišėlis herojus


Gruodžio 5 d. klaipėdiečių kino klubas ,,8 ½ “ atsisveikina su JeanLuc Godard filmų programa, kviesdamas į ,,Pamišėlį Pjero‘‘, (Pierrot le fou, 1965).

kinas

Iš pirmo žvilgsnio lengvas, spalvingas, žaismingas, pilnas žanrinių stereotipų, turintis ir politinio prieskonio kinas. Žiūrovas nespėja atsipeikėti, kada vienas stilius keičia kitą: trileris, komedija, drama, miuziklas. Tai vienas iš pirmųjų Godaro filmų, kuriame atsiveria platūs, beveik panoraminiai peizažai , kaip herojų judėjimo trajektorijų arealai; ryškūs simboliniai spalviniai motyvai. Bus ir atsisukimų į žiūrovą su pretenzija ir provokacija: ,,žiūrovams tai gali būti neįdomu‘‘. Tai, tarsi ir kvietimas mąstyti, jausti, nelikti nuošalyje ir, žinoma, ne tik filmo personažų išgyvenimams. Filmo siužetas, kaip ir visuose Godaro filmuose, čia vėlgi nėra toks svarbus. Svarbi reakcija į aplinkybes, į realias gyvenimo situacijas, provokacija į aktualius to meto politinius įvykius: karus Vietname, Alžyre.

Vaizdinga, atrodo niekad nesibaigianti, prisiminimais (flashback) prisodrinta pabėgimo iš viešbučio scena. Viena įdomiausių filmo vietų, kai herojė vaikščiodama po butą, lyg tarp kitko, pirmą, vėliau  ir antrą kartą užmeta žvilgsnį į lavoną. Kamera kartu su žiūrovais, seka herojaus akių žvilgsnį, stebintį moters reakciją, kuri nesikeičia, bet vaizdo įtaigos tonas keičiasi, ir tai labiausiai pajunta žiūrovas.

Jau tarsi išnarpliojęs visus jį dominančius gangsterinius ir fatališkų moterų įvaidžius, šiame filme Godaras neria giliau… Tai tarsi atsisveikinimas su savo ankstesniųjų filmų etapu, ir,  ėjimas į dar radikalesnius ieškojimus, eksperimentus vis labiau nusigręžiant nuo herojų paveikslų link visuomenės socialinės struktūros nagrinėjimų.

 anti-herojai

Dar viena pašėlusi pora, ,,gansteriai be priežasties‘‘, kurie vėliau atsikartos  ,,Bony ir Klaido‘‘, ,,žudikuose iš prigimties‘‘ ir kitų, viską metančių ir skubančių nuo persiokiotojų gyventi personažų istorijose.

Ji (aktorė Anna Karina) su paslaptimi ir labai moteriška, kuriai vardas Ferdinando nuotykiui netinka (pasirodo gansgteris pravarde ,,pamišęs Pjero‘‘ realiai kažkada egzistavo); nieko nebijanti, lengvai persikūnijanti į visus gyvenimo (kino) vaidmenis. Šaltakraujiškumas, smūgiavimas į pilvą, išdavystė, dainavimas, svajingas vaikščiojimas pakrante, vietnamietės pamėgdžiojimas… Visi poelgiai skirti tam, kad nenutruktų gyvenimo variklio darbas, vyktų veiksmas, nuotykis. Ji nori į Monte Karlą, Las Vegasą, Čikagą.

Jam (aktorius Jean-Paul Belmondo) pabodo šeimyninio gyvenimo netikrumas, pretenzingi vakarėliai. Ir kai jo uoslė užuodžia laisvesnį alsavimą, jis nedvejodamas viską meta… Herojus rinktųsi Florenciją, Atėnus, Veneciją. Jam įdomus kinas, Bodleras, rašymas, fiksavimas. Nors jis nuolat replikuoja, kad jo vardas ne Pjero (Arlekinas?), bet Ferdinandas, personažas irgi pasiryžęs viskam: artėjančiai išdavystei, lavonams, savo paties mirčiai, ir netgi sudeginti pilną lagaminą pinigų (F.Dostojeskio ,,Idioto“ motyvas).

,,Pamatyti nematomą‘‘. Kaip ir visuose Godaro filmuose, mūsų įžvalgos turbūt priklauso ne tik nuo autoriaus pozicijos, bet ir nuo mūsų santykio su kinu, potyrių, galų gale nuotaikos. Galima nemėgti, ar mėgti, abejingu būti sunkiausia.

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *