25-asis Kino pavasaris. Besibaigiantys sinonimai.


Sinonimai/Synonymes/Synonyms/ rež. Nadav Lapid/2019/Prancūzija, Izraelis, Vokietija/ 123 min/N-16

Su 25-uoju Kino pavasariu į Lietuvą atkeliauja vienas įsimintiniausių praėjusių metų filmų. Kino salės keliasi į namus. Ieškoti filmo reiktų naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „Žmonės Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“ ir kino platformoje „Kinofondas“.

Autorė: Ramutė Mcmendez

Izraelio režisieriaus Nadav Lapido filmas „Sinonimai“ (Synonymes, 2019 m.) triumfavo 2019 m. Berlyno kino festivalyje. Kino juosta apdovanota Auksiniu lokiu už geriausią filmą, tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI prizu. Šiais laikais atrodytų įprasta istorija apie jauno žmogaus tapatumo, adaptacijos vingius emigracijoje pateikta provokuojančiai, šviežiai, pulsuojančiai, nustebino tiek kritikus, tiek žiūrovus. Filmas turi tiek traukos, tiek atstūmimo su žiūrovu santykį. Abejingai reaguoti sunkiausiai. Ir tai, turbūt, susiję su žiūrovo pasiruošimu atviram pokalbiui, pamąstymui apie jauno žmogaus maksimalius siekius radikaliai keisti supančią aplinką. Pasaulinio migravimo ir valstybinių sienų trynimo, bet didėjančio nacionalizmo ir radikalizmo apraiškų laikais, tokia jauno žmogaus būsenos fiksacija aiškiai formuoja aktualų pamąstymą apie valstybės, tėvynės, gimtinės ir jauno žmogaus, piliečio santykį.

Jaunasis filmo herojus izraelietis (aktoriaus Tom Mercier debiutas) savo noru palieka gimtąją šalį, atsisako savo tautybės ir išgyvena adaptacijos procesą Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Filme daug režisieriaus Nadav Lapido autobiografinių motyvų. Herojui, kaip ir režisieriui, priverstinis tarnavimas armijoje ir ginklo laikymas rankose gimdo pasipriešinimą, neapykantą sistemai, troškimą migruoti, atsisakyti savo gimtosios kalbos, kurti save iš naujo.

Pagrindinis veikėjas nusprendžia pradėti naują savo gyvenimo etapą. Kai kalbama apie naują etapą, reiškia, kad jungtis su senuoju nukirsta. Jaunuoliui savotiškai „pasiseka“, jis vos išgyvena (stebime simbolinį prisikėlimą), netenka visko materialaus iki skulptūriško nuogumo, susidraugauja su žmonėmis, kuriems jis įdomus, kaip subjektas ir objektas, gauna pinigų pragyvenimui, drabužių, tarp kurių ir ryškios spalvos paltas, tapsiantis jo išskirtinumo žyme… Herojus prisistato, kam jis pasiryžęs: nekalbėti gimtaja kalba, neprisiminti, – užmiršti visa, kas jį siejo su gyvenimu Izraelyje. Jis nuolat mokosi prancūzų kalbos, kartodamas sinonimus, pasisotina pigiausiu maistu, nuomuojasi pigiausią būstą. Tokia pradžia būdinga daugėliui migrantų. Ir kol tikslas aiškus, iškęsti atrodo galima viską. Bet yra ribos, kurių pojūtis ateina per patyrimą. Visko atsisakymas, tame tarpe ir atminties, yra sunkiai valdomas… Neužtenka padovanoti savo išgyventas istorijas pradedančiam rašytojui, prisiekti niekada nekalbėti gimtąja kalba. Kai herojus patiria ir išgyvena jo žmogiškąjį orumą žeminančias situacijas, jam pritrūksta sinonimų, jis laužo savo paties taisykles, nauji potyriai verčia jį kitaip pažiūrėti į savo situaciją, pažadina pasipriešinimą. Ir, turbūt, herojaus ateities sprendimuose rasis ir kompromisai, atėję kartu su branda, gyvenimiška patirtimi.

Kamera bėga paskui herojų, fiksuoja praeivių batus, eisenas, asfaltą, malasi tarp šokančiųjų kojų. Miesto gatvės ritmas trumpam nukelia į Jean-Luc Godard „Iki paskutinio atodūsio“ atmosferą. Tik Belmondo herojui priklausė Paryžius, jis lenktyniavo su saule bėgančia medžių viršūnėmis; jaunasis izraelietis „Sinonimuose“ kartoja: nekelk galvos, nesidairyk, nesižvalgyk; miesto grožis blaško.

Potemių ir asociacijų, komizmo ir seksualumo filme daug. Akimirką herojų santykių trikampis primins trijulę iš  „Svajotojų“ („Dreamers“ rež. Bernardo Bertolucci, 2003), kitos herojaus pažintys – „Neapykantos“ (,,La Haine“ rež. Mathieu Kassovitz, 1995) priemiesčio vaikėzus iš migrantų kvartalo. Turbūt, dėl jaunystės maksimalizmo ir Paryžiaus. Bet, kartu, tai tik šių dienų herojus, kurio išgyvenimuose save atpažins ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ personažai.

Ir jei kam nors užklius kadras, kai pagrindinis herojus taikosi į Noterdamo katedrą, kuri tais pačiais metais netikėtai užsiliepsnos, tai režisierius viename interviu patikino, kad jam labai nesmagu dėl šio pranašiško atsitiktinio sutapimo, ir jis žinoma apgailestauja dėl katedros likimo.

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *