,,Veidas“. Europos kino favoritai Klaipėdoje


,,Veidas‘‘ (,,Twarz‘‘ ,,Mug‘‘), rež. Malgorzata Szumowska, Lenkija, 2018

 

 

Vasario 23 dienos ArleKinas Kaipėdos Kultūros fabrike pradeda rodyti vienos garsiausių šiuolaikinių lenkų režisierės Malgorzatos Szumowskos filmas ,,Veidas‘‘, (,,Twarz‘‘ ,,Mug‘‘), kuris 2018 metų Berlinarėje apdovanotas žiuri pagrindiniu prizu Sidabriniu lokiu. Yra tokia nuomonė, kad filmai kuriami arba festivaliams, arba žiūrovams. Tai ,,Veidas‘‘ neabejotinai iš tų filmų, kuris tinka abiems kategorijoms.

Jei nespėjote susipažinti su šios režisierės kūryba (Berlynarės Sidabrinis lokys fimui ,,Kūnas‘‘, 2015; Lokarno festivalio specialus žiuri prizas filmui ,,33 Scenos iš gyvenimo‘‘) rekomenduoju pamatyti šį, vieną ryškiausių praėjusių metų Europos filmų. Pernykštis Kino pavasario festivalis rodė filmą, bet į Klaipėdą jis atkeliauja tik dabar.

Tai filmas – tragikomedija, kuri priverčia pažiūrėt į save iš šono, į tai, ką mes bendruomeniškai ir asmeniškai mylim, vertinam, garbinam, ir kiek svarbus kiekvienam iš mūsų gali būti išorinis pavidalas. Pirmoje filmo pusėje siužetas paprastas, intensyvus ir daug aprėpiantis; kuriama atmosfera lengvai atpažįstma posovietei patirčiai, nors, kaip sakė režisierė viename skaitytame interviu, ,,filme nėra praeities, tai šių dienų provincija… Ir atmetus kelius elementus (pvz. apsipirkimo sceną), tai gali vykti bet kurios šalies provincijoje, kurioje gaji koncervatyvi aplinka formuojanti žmonių nuomonę, požiūrį, vertinimą.‘‘

 

 

Antroje filmo dalyje įvykęs nelaimingas atsitikimas lėtina filmo dinamiką. Dingsta pasakos laimės atributai: keistuolio, laisviausiai nusiteikusio kaimo jaunikaičio (klausosi metalo, nešioja ilgus plaukus, važinėja dideliu greičiu, nori švykti į Londoną) išvaizda keičiasi, nebėra ir jo balto žirgo, dingsta mylimoji. Nelaimingas atsitikimas, reakcija į tai atskleis žmonių neįgalumą ieškoti širdimi ir sveiku protu paremto santykio. Ir čia vizualinis sprendimas rodyti kadre vaizdą, kuris vietomis praranda fokusaciją, mažas ryškumo gylis, -suteikia miglos įvaizdį, iš kurios ištrūkti galima tik ekrane kartas nuo karto pravažiuojančiu, turbūt, vienintelio maršruto kaimo autobusu.

Filme šaržuojamas uždaras koncervatizmas, religiniai štampai, stabų svarba, vartotojiški principai. Įsimintos išpažinties, tariamo egzorcizmo, kaimo šokių ir švenčių scenos, autentiškos buitinės šeimos balių kalbos ir juokeliai, kaimo švenčių ritualai.

Filmo tematika gana aktuali ir artėjančių rinkimų atmosferai, kada išorinis įvaizdis, reprezentacija, netgi programa gali formuoti nuomonę, poziciją. Saldainių popieriukai gali neatitikti įsivaizduojamos formos ir spalvos, o ką jau kalbėti apie skonį.

 

Leave a comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *