Moteriška skrybėlė turi ilgą ir turtingą istoriją, siekiančią senovės laikus.
Nuo to laiko ji vystėsi kartu su mados tendencijomis ir praktiniais kasdienio gyvenimo poreikiais. Šiame straipsnyje panagrinėsime dailiosios moteriškos skrybėlės istoriją ir tai, kaip ji tapo kultiniu moterų mados aksesuaru.
Antika ir viduramžiai
Pirmieji pirmieji moteriški galvos apdangalai buvo paprasti galvos apdangalai, kurie visų pirma tarnavo plaukams ir veidui apsaugoti nuo saulės ir lietaus. Senovėje moterys plaukus dengdavo turbanais, galvos juostomis ir kepurėmis. Viduramžiais moterų skrybėlės buvo sudėtingesnės, įvairių formų ir papuošimų. Kilmingos moterys dažnai dėvėjo kūgio ar varpo formos skrybėles, puoštas brangakmeniais ir perlais.
Renesanso ir baroko laikotarpis
Renesanso ir baroko laikotarpiais moteriškos skrybėlės ėmė didėti ir tapti ekstravagantiškesnės. Kilmingos moterys dažnai dėvėjo plunksnines ir nėriniuotas skrybėles , o viduriniosios klasės moterys nešiojo veltinio arba vilnones skrybėles, puoštas kaspinais ir gėlėmis.
XVIII ir XIX a.
XVIII a. moterų skrybėlės tapo dar įmantresnės, unikalių formų ir iš prabangesnių medžiagų, pavyzdžiui, šilko, nėrinių ir stručio plunksnų. Moterys dažnai dėvėjo šiaudines ar veltinio skrybėles, skirtas dėvėti lauke, o puošnesnės skrybėlės buvo skirtos tik ypatingoms progoms.
XIX a. moterų skrybėlės tapo funkcionalesnės. Moterys pradėjo dėvėti paprastesnes šiaudines skrybėles, skirtas veiklai lauke, ir veltinio skrybėles, skirtas išeiti į miestą. Be to, skrybėlės buvo vis dažniau gaminamos masiškai, todėl tapo prieinamesnės viduriniajai klasei.
XX a.
XX a. pradžioje moterų skrybėlės ėmė sparčiai tobulėti. Moterys pradėjo nešioti mažesnes, paprastesnes skrybėles, pavyzdžiui, beretes ir kepuraites, skirtas kasdienei veiklai. Įmantresnės skrybėlės buvo skirtos tik ypatingoms progoms, pavyzdžiui, vestuvėms ir iškilmingiems renginiams.
1920 m. moteriškos skrybėlės pasiekė savo rafinuotumo ir stiliaus viršūnę. Moterys dėvėjo plunksnomis, perlais ir kristalais puoštas “cloche” skrybėles, turbanus ir šalmus. Skrybėlės dažnai derėjo prie aprangos ir užbaigdavo moters įvaizdį.
XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje, reaguojant į ekonominę krizę ir karą, moterų skrybėlės tapo paprastesnės ir funkcionalesnės. Kasdienėje veikloje moterys dėvėjo mažesnes, praktiškesnes skrybėles, pavyzdžiui, beretes ir skrybėles plokščiais kraštais. Kepurės dažnai buvo gaminamos iš ekonomiškesnių medžiagų, pavyzdžiui, veltinio ir vilnos.
Šeštajame dešimtmetyje moterų skrybėlės vėl tapo didesnės ir elegantiškesnės, taip reaguojant į Holivudo glamūro epochą. Moterys dėvėjo varpelio formos ir veltinio skrybėlaites, taip pat skrybėlaites, puoštas gėlėmis, kaspinais ir vualiais. Skrybėlės dažnai derėjo prie aprangos ir užbaigdavo moters įvaizdį.
Septintajame dešimtmetyje moterų skrybėlės tapo santūresnės ir minimalistiškesnės. Moterys dėvėjo beretes ir skrybėles plokščiais kraštais, taip pat paprastesnes veltinio skrybėles. Skrybėlės dažnai buvo derinamos prie blaivesnės, laisvalaikio aprangos.
Septintajame dešimtmetyje moterų skrybėlės vėl tapo ekstravagantiškesnės ir spalvingesnės. Moterys dėvėjo varpelio formos skrybėles ir plačiabryles skrybėles, puoštas gėlėmis, kaspinais ir ryškiais raštais. Skrybėlės dažnai buvo derinamos prie bohemiškos ir etninės aprangos.
Pastaraisiais dešimtmečiais moteriškos skrybėlės ir toliau tobulėjo, atsižvelgdamos į mados tendencijas ir praktinius poreikius. Šiandien moterys dėvi įvairias skrybėles įvairiomis progomis: nuo kepuraičių, skirtų veiklai lauke, iki įmantresnių skrybėlių, skirtų oficialiems renginiams.
Apibendrinant galima teigti, kad moteriškos skrybėlės turi ilgą ir turtingą istoriją, kuri keitėsi kartu su mados tendencijomis ir praktiniais poreikiais. Nuo paprastų galvos apdangalų senovėje iki ekstravagantiškų šių dienų modelių – moteriškos skrybėlės visada buvo ikoniškas moterų mados aksesuaras. Kad ir koks būtų jūsų asmeninis stilius, moteriška skrybėlė tiks kiekvienai progai.